švypterėti

švýpterėti, -ėja (-ia NdŽ, KŽ), -ėjo Šv; M žr. šypterėti: Švýpterėjo kaip už piningus Brs. Paveiza į vieną, į kitą, švýpterė[ja] KlvrŽ. Senis linksmai švypterėjo rš. Mergelė, tai išgirdusi, švypterėjo ir stebėjosi į jo burną M.Valanč. Perkūnas su kipšu, viens į antrą pažiūrėję, švypterėjo (ps.) Mc. Seni, seni, še teboko. – Senis nenorėjo. – Seni, seni, še mergelę. – Senis švypterėjo VP41.